Riebalų deginimas be kančių

Categories AsmeniškumaiPosted on

20120607_161405

Blogerio Petro Dargio tinklalapyje nemažai prikomentavau įraše apie nutukėlių kančias. Pamaniau, kad iš tų mano komentarų visai neblogas įrašas gautųsi, tai ir su jumis pasidalinsiu savo mintimis.

Žodžiu, nemažą savo gyvenimo dalį turėjau šiek tiek antsvorio. Na, gal kaip vaikinui ir ne per didelis svoris buvo, bet man pačiam atrodė daug, todėl dažnai vis mėgindavau žiūrėt ką valgau, valgyt mažiau ar nevalgyt vakarais. Tokiu būdu svoris nukrisdavo daugiausia 5 kg, bet paskui per savaitę kitą vėl viskas sugrįždavo. Sugrįždavo, nes toks maisto ribojimas buvo labai kankinantis, o valios per daug irgi neturėjau.

Save tvarkyt pradėjau nuo šių metų pradžios (lyg ir nebuvo tai naujametinis pažadas sau) ir per pakankamai neilgą laiką, nesunkiai, be didelių kančių numečiau pakankamai nemažą kiekį svorio.

O mano dienotvarkė tokia būdavo: Ryte keldavausi 5:15 (nes toli iki darbo važiuot) pusryčiams suvalgydavau kelis sumuštinius (nebuvo svarbu ką valgydavau pusryčiams). Pietums, apie 11:30, stengdavausi valgyti daugiau vištienos, daržovių… na, labiau rinkausi baltyminį maistą. Ir jokių saldumynų!

Grįžęs iš darbo iš karto lėkdavau į sporto klubą, kur sportavau pagal asmeninę programą. Pasportavęs į namus grįždavau apie 20:00. Nors ir daug laiko nuo pietų būdavo praėję, o besportuojant alkis šiek tiek jausdavosi, bet grįžus į namus valgyt jau nelabai norėdavosi, todėl suvalgydavau tik kokį obuolį ar apelsiną ir ne už ilgo eidavau miegot. Todėl net nebūdavo laiko pasireikšti alkiui vakare, o didžiausia bėda juk ir yra prisivalgymas vakarais.

Į sporto klubą eidavau 3-5 kartus per savaitę ir dar 2 kartus per savaitę lankiau pramoginių šokių pamokas. Pradėjus kirst svoriu motyvacija tik didėjo, todėl kiekvieną dieną su didžiausiu nekantrumu laukdavau darbo pabaigos, kai galėsiu lėkt sportuot.  Tokiu tempu gyvenau tris mėnesius ir numečiau per juos apie 15 kg. O po tų trijų mėnesių taip intensyviai daugiau nesportuoju, bet laikiausi išmoktų valgymo pamokų:

  • Nevalgyti vakare;
  • Valgyti baltyminį maistą;
  • Saldumynams NE!

Jokių kančių nebuvo tada, jų nėra ir dabar, o svoris po truputį ir toliau krenta – maždaug po 0,5 kg į mėnesį. Beje užmiršau paminėt dar tai, kad sportuojant, po kokio mėnesio, kartą į savaitę „padarydavau nuodėmę“ ir suvalgydavau ką nors „nesveiko“ (picą, lazaniją…), bet ir tada ir dabar kūnas į tai jau nebereaguoja, kilogramai nebeauga.

Dabar pamatęs gatvėje žmogų su viršsvoriu mintyse jaučiu jam gailestį, gal net pasišlykštėjimą, tačiau tą patį jausdavau ir sau, kai pats storas buvau… Gal toks superkraštutinis nusistatymas prieš antsvorį ir suteikė man tokį didelį kiekį motyvacijos, kad sugebėjau viską pakeist.

Visa esmė tame, kad vien tik žiūrint ką ir kaip valgai nieko nepakeisi, būtina ir sportuot, būtina laisvalaikį aktyviai leist. Ir niekada netikėsiu tais žmonėmis, kurie sako: „O man gerai kaip yra“, „Aš patinku sau toks koks esu“… Taip kalba tik tie, kurie pasidavė ir neberanda savyje motyvacijos pasikeist. O jos rast tikrai verta, nes dabar mąstau visai kitaip, turiu daugiau pasitikėjimo savimi, esu daug laimingesnis, energingesnis… Kadangi pačiam buvo sunku tą pradėt, todėl žinau ir tai, kad jei galėjau aš, tai galite ir JŪS!