MokiPay integravimas į telefoną

Categories Pasidaryk patsPosted on

Kadangi įsigijau naują telefoną, teko pagalvot ką daryt su Mokipay lipduku. Senasis – priklijuotas ant senojo mano telefono. Pirkt naują? irgi ne variantas, kadangi nebūtų kur jo užklijuot (ketinu pakaitomis naudoti du galinius telefono dangtelius, o po dangteliu jis netilptų). piniginėje atskirą nešiotis irgi nepatogu…

Galiausiai nusprendžiau tiesiog išardyt senąjį lipduką ir išimt jo NFC. O tada po dangteliu jis jau laisvai tilps.

Taigi su aštriu popieriaus peiliu atsargiai nuėmiau lipduką nuo galinio telefono dangtelio. Truputį įpjoviau lipduką ir jis visai nesunkiai pasidalijo į dvi dalis.20141129_115405

Lipduko NFC labai panašus į tą lipduką, kuris būna įklijuotas knygose siekiant apsaugoti jas nuo pavogimo.

Taigi dabar lipdukas tapo daug plonesnis. Aš jį lipnia juostele priklijavau tiesiog prie telefono baterijos.

Mano įspūdžiai naudojantis Galaxy S5

Categories Apžvalgos, Asmeniškumai, TelefonaiPosted on

Praėjo jau beveik 3 metai ir mano mylimą Galaxy S2 telefoną keičia naujausias šios serijos modelis – Galaxy S5. Senukas S2 buvo puikus telefonas, tačiau per tuos 3 metus paseno ir fiziškai, ir morališkai – baterija „išgyvena“ pusę dienos, filmuojant striginėja vaizdas, o ir pats aplėto gerokai… Todėl jo pakeitimas naujesniu modeliu tapo neišvengiamas. Rinkdamasis naują telefoną svarsčiau apie Galaxy Note4, nes norėjau telefono dideliu ekranu. Tačiau po įnirtingų jo testavimų atstovybėse priėjau išvados, kad jis man per didelis. Mėgstu telefoną nešiotis džinsų kišenėje, o turint tokį banginį jau būtų baisu ir atsisėsti… Kadangi Note4 nuo S5 ne taip jau baisiai daug ir kuo skiriasi tai įsigijau pastarąjį.

Šiek tiek skaičių…
Ekranas – 5,1 col. (129,4 mm), palaiko Bluetooth v4.0 ir USB 3.0, bei 4G LTE. Navigacija veikia ne tik per GPS palydovus, bet ir „Glonass“, bei „Beidou“. Ekrano skiriamoji geba – 1920 x 1080 (FHD). Procesorius – keturių branduolių 2,5 GHz. 2GB RAM, vidinė atmintis 16 GB (manajame) arba 32 GB,  palaiko MicroSD (iki 128 GB).

Kas yra dėžutėje: 

20141126_184530
Medžio rievėmis išmargintoje dėžutėje radau nei daug nei mažai: USB laidą, įkroviklį, ir ausines su papildomais antgaliukais. Visi šitie balti priedai prie juodos spalvos telefono aparato… Tiesiog Ing ir Jang…
Korpusas

Kaip ir S2, šiame telefone mygtukai ir kištukai išdėstyti analogiškai. Prieš tris metus, pasirodžius Galaxy S2 telefonui jo apžvalgose visi rašė, kad jis labai didelis, nepatogu jį nešiotis kišenėje ir t.t. Pradžioje ir man jo matmenys atrodė kiek didoki, tačiau apsipratau nesunkiai ir visai normalus telefonas atrodė. Galaxy S5 dar didesnis (142 x 72,5 x 8,1 mm) bet ir jis man neatrodo per didelis.
Pats telefonas rankoje guli patogiai. Nežinau koks jausmas būtų su originaliu galiniu dangteliu, tačiau odiniame Samsung dėkliuke jį laikyt tikrai labai patogu ir saugiau, nes krentant sušvelnintų smūgį.

Ekranas

Super AMOLED ekraną vienu žodžiu būtų galima apibūdint – įspūdingas. Didelis, ryškus, pikseliai jame tokie maži, kad tik su mikroskopu įžiūrėsi. Ypatingai jautrus lietimui, turi rėžimą naudojimui su pirštinėmis. Dabar jau tikrai galima skaityti interneto puslapius nei kiek nedidinant vaizdo telefono ekrane. Raidės lengvai įžiūrimos ir aiškios.

Kamera
Dar vienas labai didelis gėris šiame telefone – kamera. Ji turi daugybę naudingų funkcijų ir fotografavimui ir filmavimui, pvz.: slow motion. Lyginant su S2, šiame telefone panaikintas mygtukas filmavimo/fotografavimo perjungimui. Dabar yra du mygtukai, vieną paspaudus – fotografuoja, kitą – iš karto filmuoja. Dabar pagalvojus: kiek daug gerų kadrų ir vaizdo įrašų esu netekęs perjunginėdamas rėžimus iš vieno į kitą. Daugiau apie kamerą šiame video:

ir visi kiti dalykai

Pirštų antspaudų skeneris veikia gerai, ne taip kaip iphone, kur su katino letenėle atrakint galima. Tiksliai braukiant pirštu per sensorių jis atpažįstamas visą laiką. Užprogramavus vieną pirštą, su kitu taip pat nebeatrakinsi.

Baterija kol kas irgi dar nenuvylė. Paskutiniais naudojimosi mėnesiais S2 buvau įpratęs laikyt visada prijungtą prie įkroviklio, nes jo baterija jau nei dienos neištempdavo. Deje, nebeprisimenu kiek baterija „gyvendavo“ telefonui esant naujam. Tačiau S5 bent jau kol kas ištempia dvi dienas, telefoną naudojant tradiciškai – vienas kitas skambutis, keletas SMS žinučių, truputis interneto ir žaidimų.

Labai patiko žadintuvo funkcija „išmanusis žadintuvas“. Nors ji jau buvo ir S2, tačiau S5 veikia kur kas geriau. Jo funkcija „išvest“ žmogų iš gilaus miego būsenos švelnia melodija, kad suskambus tikrajam žadintuvui nepatirtum streso. Naudojant S2 visada pašokdavau nuo pirmųjų „išmaniojo žadintuvo“ garsų. Nors ir švelnūs jie buvo, bet reaguodavau į juos jautriai. S5 žadintuvo naudą net ir mano draugė teigiamai įvertino, o juk visi žinom, kaip sunku įtikt ankstų rytą iš miego prikeltai moteriai 🙂

Taigi kol kas vien tik teigiamus dalykus galiu pasakyti. Super telefonas! Kai atrasiu telefone daugiau malonių siurprizų – būtinai apie juos pranešiu 🙂

Barzdaskučiai – vyrų grožio salonas

Categories AsmeniškumaiPosted on

Apie barzdaskučius sužinojau dar vasarą, kai apie juos papasakojo vienas praktikantas darbe, mat barzdaskutyklą atidarė pora studentų iš jo universiteto, kuriuos jis pažinojo. Jau seniai svajojau tokioje vietoje nusiskust, tačiau nežinojau, kad ir Lietuvoje tą galima padaryti. Taigi pusiau rimtai, pusiau juokais tą pačią dieną savo mylimajai nusiunčiau nuorodą ir pasakiau, kad jau sugalvojau ko noriu gimimo dienos proga 🙂 . Tačiau dovanų gavęs pakvietimą, neskubėjau ir tik po poros mėnesių prisiruošiau nueit į vyrų grožio saloną.

Barzdaskučių tinklalapyje mačiau įspėjimą, kad moterys ten neįleidžiamos, todėl rizikavau pasikviesdamas savąją. Ir rizika nepasiteisino – mano mylimoji nebuvo įleista. Vienas iš barzdaskutyklos įkūrėjų jai pasiūlė manęs palaukti kur nors mieste, na, o man, kad laukti nebūtų nuobodu, pasiūlė pasivaišinti burbonu.

Praeito šimtmečio dvasia dvelkiančioje barzdaskutykloje ilgai nenuobodžiavau. Trumpam prisėdau ant odinės sofutės, tačiau greitai buvau pakviestas įsitaisyti ant autentiškos, ~100 metų senumo, barzdaskučio kėdės.

Pirmiausia, juodaodis barzdaskutys kirpimo mašinėle padailino mano šukuoseną, ir tik tada ėmėsi barzdos. Barzdą, prieš vizitą, kelias dienas paauginau, todėl kai kuriose vietose ir ją, patrumpino su skutimo mašinėle. Tuomet visą barzdą įtrynė, kažkokiu kremu ir veidą uždengė karštu rankšluosčiu. Po geros minutės nuėmęs jau šiek tiek pravėsusį rankšluostį įtrynė kitu kremu ir vėl uždengė karštu rankšluosčiu. Na, o tada sekė putos ir prasidėjo skutimas. Viena ranka patempdamas odą, kitoje laikydamas skustuvą, barzdaskutys skuto atsargiai ir po mažą lopinėlį. Tačiau kad ir kokia įgudusi buvo jo ranka, vis dėl to pabaigoje sudrebėjo ir šiek tiek įpjovė smakrą. Kokios būklės yra skruostų oda, pajutau kai barzdaskutys baigęs darbą veidą patepė dezinfekciniu, alkoholio turinčiu, skysčiu – perštėjo labai.

Pabaigai veidas buvo uždengtas šaltu rankšluosčiu. Nuskutęs barzdą barzdaskutys ėmėsi antakių, kuriuos išpešiojo siūlais – ne tik moterys pešioja antakius ;). O štai plaukų šalinimas iš ausų vyko man dar neregėtu būdu – su ant virbalo galo užmautu degančiu vatos gumulu. Ausims buvo karšta, bet saugi riba neperžengta.

Iš barzdaskutyklos išėjau laimingas ir patenkintas, kad įgyvendinau vieną iš svajonių. Auginantiems barzdą ar ūsus, formuoti jų šukuoseną, tai puiki vieta. Tačiau antrą kartą į barzdaskutyklą skustis neičiau (na, nebent pas kitą barzdaskutį) – veido oda buvo paraudusi, ant jos pilna kraujo taškelių nuo smulkių įpjovimų. Pats skusdamasis rytais viską atlieku atsargiau. Na, bet kartą nueiti į tokią vietą, kurioje nei viena moteris nebuvo įkėlusi kojos, tikrai verta.

Žalia diena #2

Categories ŽaliavalgystėPosted on

152600_

Nuolatinis svaigulys ir galvos skausmas verčia dėti tašką šitame eksperimente. Pasisotinti žaliu maistu trumpam pavykdavo, bet energijos jis man suteikė per mažai. Galbūt, laikui bėgant, prie tokio jausmo priprasčiau, tačiau šiuo metu jaučiu, kad žaliavalgystė ne man. Tikriausiai, dienas leidžiant namuose, žaliavalgiaut yra lengviau, nes salotos lapas visada po ranka, o ir energijos ne tiek reikia, kiek dirbančiam žmogui. Aš siekdamas išlaikyti savo darbingumą, grįžtu prie įprasto maisto rėžimo.

Žalia diena #1

Categories ŽaliavalgystėPosted on

Žaliavalgystę, galima sakyt, pradėjau jau nuo sekmadienio. Pusryčiai dar nebuvo žali, bet likusi diena – žalia. Sekmadienio pavakarę apsiprekijau vaisiais ir daržovėmis, bei pasigaminau šiandienai pietus. Iš esmės daugelis žaliavalgiškų patiekalų – tavo paties fantazijos reikalas, todėl gamindamas „suši“ jokiu receptu nesirėmiau. Sušiui panaudojau: morką, agurką, pekino kopūsto lapą, avokadą ir papriką.

Pirmą, oficialią, dieną turėjau pradėti žaliu kokteiliu: pekino kopūsto keli lapai, ridikėlis, ketvirtis paprikos, ketvirtis avokado, šiek tiek morkos. Tačiau mano nepatirtis ir, tikriausiai, per silpnas blenderis, šį daržovių mišinį pavertė ne žaliu kokteiliu, o susmulkintų daržovių krūva. Na, bet valgyti buvo galima… Tačiau po tokių pusryčių motyvacija krito iki minimumo. Todėl ir savo „suši“ į darbą nepasiėmiau… Pasitenkinau tiesiog bananais ir riešutais. Ateityje su blenderiu ir žaliais kokteiliais nežaisiu. Pusryčiams ir paprastų salotų užteks.

Kol kas jaučiuosi kažkaip nesaugiai… Kamuoja toks jausmas, kad kažko trūksta… Po nelabai sėkmingos pradžios, pradėjau abejoti ar pavyks ištempti eksperimentą ilgiau nei savaitę.