Kuo didesnis skaičius rašomas šalia amžiaus mano Feijsbuko paskyroje, tuo labiau norisi įsigyti kokį nors seną, prietaisą, tuo labiau vis norisi prisiliesti prie daikto nuo kurio viskas prasidėjo. Šitaip pradėjau naudoti ne skutimosi putas ar želę, bet skutimosi muilą, nes ankščiau prieš skusdamiesi vyrai barzdą suminkštindavo muilo putomis. O kai norėdavo pasidaryti sau šventę, tai nueidavo į brazdaskutyklą, kur juos nuskusdavo profesionalus barzdaskutys, todėl atsiradus tokiai galimybei Vilniuje ir aš sau šventę pasidariau.
Fotografavimas juostiniu fotoaparatu taip pat įdomus užsiėmimas. Nors pats kol kas tuo neužsiimu, tačiau manau, kad tam laikas tikrai dar ateis.
Šiuolaikinę muziką klausau, tačiau nemažai tenka klausyti ir senųjų hitų. Klausant muziką šiaip sau, dėl fono, galima ją leisti iš bet kokio aparato, kad ir kompiuteryje per jūtūbą, tačiau jei nori muzika pasimėgauti, be patefono ir vinilinių plokštelių neapsieisi. Iš besisukančios plokštelės atkuriamas, kartais sutraškantis garsas, suteikia melodijoms savito žavesio; ir jei kada nors gyvenime man teks viešai sušokti fokstrotą, muzika jam bus būtinai leidžiama per patefoną arba gramofoną.
Taigi, dėl šitos priežasties, į mano namus, iš sendaikčių turgaus, atkeliavo pirmosios mano vinilinės plokštelės. Namuose Perlojoje turime seną „muzikinį centrą”, kuriame galima leisti plošteles ir klausyti radiją. Muzika iš plokštelės skamba maždaug taip:
Šis aparatas labai senas ir muziką nelabai kokybiškai atkuria. Vilniuje ketinu įsigyti patefoną kokybiškesniam klausymui.