100 km žygis Lietuvos pajūriu

Apie antrą žygį Lietuvos pajūriu skaitykite čia.

Man labai patinka vaikščioti, visur kur tik galiu, jei nėra per daug toli ir turiu pakankamai laiko einu pėsčiomis. Tačiau jokiame rimtesniame žygyje iki šiol nebuvo tekę dalyvauti. Vaikystėje būdamas jaunuoju Šauliu, apmokymų metu, Rukloje nuėjau ~20 km ir po metų, taip pat apmokymų metu Lietuvos pasienyje su Baltarusija ~25 km. Tai buvo didžiausi oficialūs mano žygiai. Pirmajam nebuvau pasiruošęs, todėl batai pritrynė daug pūslių ir pusę žygio ėjau sukąstais dantimis, bet raginimams parvežti autobusu nepasidaviau ir visą atstumą įveikiau. Antrajam žygiui jau buvau geriau pasiruošęs, todėl jį įveikiau be pūslių.

Apie 100 km žygį Lietuvos pajūriu (Šventoji-Nida) sužinojau darbe. Vienas kolega yra ne kartą įveikęs visą atstumą ir šį kartą jau buvo nebe dalyvis, o vienas iš organizatorių. Jis mums, susidomėjusiems, pridalino įvairių patarimų kaip geriau pasiruošti žygiui, ką pasiimti ir t.t. Pradėjęs svajoti apie žygį planavau nusipirkti ėjimo batus, patogią kuprinę, termo drabužius. Tačiau artėjant žygiui, šiuos dalykus po vieną iš savo norų sąrašo vis išbraukdavau kol galiausiai nusprendžiau, kad žygiui tiks paprasti bėgimo batai, mano kasdienė kuprinė ir drabužiai.

Šventoji

Pajūryje esu retas svečias, neskaitant Palangos, daugiau nebuvau buvęs nei viename kitame pajūrio mieste, todėl buvo įdomu patyrinėt daugelio mėgstamą Šventąją. Į ją autobusu atvykau apie 14:00 valandą į iš Vilniaus (kelionė truko apie 5 valandas). Šventosios stotyje mane pasitiko buto, kuriame turėjau apsistot, šeimininkė ir nugabeno mane su daiktais į vietą. Pagyvenusi, bet jaunatviška Jolanta įspėjo, kad oras Šventoje nenuspėjamas kaip Bermudų trikampyje, todėl abejojo, kad žygio dieną oras bus gražus, kaip sako prognozės, bet palinkėjo gero ėjimo ir pažadėjo žygio metu paskambinti paklausti kaip sekasi. Bute palikęs daiktus išėjau pasižvalgyti po miestelį.

Didelę dalį Šventosios gyvenvietės užima sovietmetį menančių namelių masyvas. Kai kurie suremontuoti, nudažyti, o kai kurie apsilupusiais dažais ir atšokusiomis lentomis, bet vasarą turistų mielai lankomi.

Šventojoje sezonas atidaromas birželio 24 dieną, todėl miestelis buvo apmiręs. Kur ne kur buvo galima pamatyt vieną kitą poilsiautoją, barai ir užeigos dar nedirbo. Šventoji – miestelis nedidelis todėl pamatyti kažką įdomaus nelabai pavyko.

Visą dieną prabuvau vienas, o vakare prie manęs prisijungė kolegė. Su ja nuėjome pavakarieniauti į vienintelį Šventojoje dirbantį restoraną „Du malūnai”. Jame išbandžiau vietinio alaus „Keistas krantas” ir kepsnį su pievagrybiais „Du baravykai”, kuriame baravykų nė su žiburiu nerasi. Gal kažką apgauti ir pavyksta, bet manęs, dzūko, tikrai ne – aš žinau kaip atrodo pievagrybiai ir kaip baravykai.

Žygis

Orų prognozės žygiui buvo palankios, bet rytas buvo apniukęs. Žygį pradėjome nuo kabančio tilto, kitų dar vadinamu „Beždžionių tiltu”. 8:20 buvome susitarę su kolegomis susitikti bendrai nuotraukai. Nusifotografavę ir išklausę trumpą instruktažą leidomės į žygį.

Kelionė prasidėjo ėjimu iki Latvijos pasienio. Ėjome dar ne paplūdimiu, o įvairiais keliukais ir tik pasiekę pasienio stulpelį su Latvijos vėliava ir gavę antspaudą į žygeivio pasą nusileidom į paplūdimį. Pirmi kilometrai paplūdimiu buvo skirti smėlio tyrinėjimui. Pavyko išsiaiškinti, kad kuo smėlis šviesesnis tuo sušlapęs jis būna tvirtesnis ir eiti juo patogiau, tamsesnis smėlis netvirtas, todėl ėjimą labai apsunkina. Paprastai, geriausia vieta ėjimui buvo 1-2 metrai nuo vandens, tačiau visada reikėdavo stebėti bangas, kad neužlietų kojų. Kilometrai nuo Latvijos pasienio iki Šventosios nebuvo labai malonūs, nes smėlis daugiausia buvo minkštas ir atrodė, kad jei visą laiką toks bus, tai finišą pasiekti bus be galo sunku.

Žygiavom kartu su kolege, kuri taip pat buvo pasiryžusi nueiti 100 km per parą (buvo dar galima rinktis 50 km dieną, arba 50 km naktį). Prie mūsų prisijungė dar vienas kolega ir Klaipėdos, jis mus pažinojo, nes kurį laiką buvo dirbęs Vilniuje, bet dabar darbą tęsia Klaipėdoje. Vėliau mes su juo tai susitikdavom, tai vėl išsiskirdavom.

Pasiekus antrąjį punktą Šventojoje ir gavę antspaudus į pasą, ėjome per Šventosios gyvenvietę, nes reikėjo pereiti „Šventosios” upę. Pasiekus Šventosios paplūdimius pamačiau nuostabius vaizdus.

Niekada nemaniau, kad Lietuvos paplūdimiai gali būti tokie gražūs. Gal nuotraukose tas grožis ir neatsispindi, bet mane tie vaizdai, tikrai, užbūrė.

Kelias nuo Šventosios iki Palangos tilto, neskaitant į jūrą įtekančių upių, galima sakyti, buvo idealus. Šviesus tvirtas smėliukas, jausmas toks, tarsi einant žvyrkeliu (nors dviračiu važiuok). Ėjome gana sparčiai, nes turėjome spėti į keltą, kuris mus turėjo perkelti į Smiltynę. Paskutinis keltas buvo 21:00, tačiau mums rekomendavo spėti į 20:00 valandos keltą, nes bandyt spėt į paskutinį yra gan rizikinga. Taigi iki trečiojo punkto mes laikėmės maždaug 7km/h greičio.

Trečiame punkte, Nemirsetoje, mūsų laukė pietūs ir šios toks poilsis. Poilsio reikėjo, nes kojas jau buvo pradėję truputį skaudėti, visgi 26 km jau įveikta. Užvalgius žirnių košės ir truputį pasėdėjus, kojų skausmas praėjo. Vaikystėje skaičiau knygą „Karys mūšio lauke”. Joje buvau radęs patarimą, kad tas vietas, kurias batai, paprastai, nutrina reikia iš anksto apklijuoti pleistru ir taip galima išvengti pūslių. Pasinaudojau šiuo patarimu ir nuėjus ketvirtadalį kelio džiaugiausi, kad kojų padai dar visiškai sveiki. Tačiau neilgam.

Kelias nuo Nemirsetos iki Girulių buvo laukiniais paplūdimiais. Juose vietomis smėlis vietomis minkštas, vietomis kietas, vietomis akmenys… eiti nebuvo lengva. Priėjus vieną, į jūra įtekančią, upę nepavyko jos sėkmingai peršokti, todėl sušlapau vieną batą. Tačiau poilsis trečiajame punkte padėjo ir kojų skausmas vos jautėsi. Todėl jėgų įveikti šiam etapui turėjau pakankamai ir pavyko toliau sėkmingai išlaikyti 7km/h greitį.

Giruliuose pasiekėme ketvirtąjį punktą. Punktas buvo šalia bunkerio. Mus pasitiko sovietiniai kareiviai. Vaikinams antspaudus uždėjo greitai, tačiau merginas dar šiek tiek pagąsdino tardymais ir NKVD. Buvo galima apžiūrėti ir patį bunkerį.

Kiti 5 km iki Melnragės pareikalavo daugiausia jėgų. Eiti teko tamsesniu smėliu, kuris buvo labai minkštas, stengdavausi eiti kuo arčiau vandens, bet ir prie vandens smėlis buvo minkštas ir kas blogiausia, nepastebėjęs bangos sušlapau ir kitą batą. Šiaip ne taip pasiekėme Melnragę, toliau kelias ėjo per Klaipėdą iki senosios perkėlos (dar 5 km). Jėgų eiti jau beveik nebuvo, einant jautėsi kaip plyšinėja pūslės ant padų – apklijavimas pleistru veikė tik kol kojos buvo sausos. Taip pat skaudėjo, blauzdas, šlaunis, čiurnas. Jau suabejojau, savo jėgomis ir mintyse svarsčiau, kad gal vertėtų žygį nutraukti ties 50 km riba. Vyliausi, kad poilsis padės ir dar nors vieną etapą nueisiu.

Senąja perkėlą pasiekėme ganėtinai anksti gal apie 18:20, todėl iki 19 valandos kelto buvo daug laiko. Besėdėdamas ant žolės apsiklijavau pūsles specialiais pleistriukais, užsimoviau kitas kojines. Bet nuo žolės atsikelti buvo labai sunku. Kol eini, kojas nors ir skauda, bet jos lankstosi, o truputį pasėdėjus jos tampa kaip medinės ir kol vėl pradeda normaliai lankstytis praeina šiek tiek laiko.

Persikėlus į Smiltynę pasijutau visai neblogai. Pleistriukų dėka pūslių neskaudėjo, kojų raumenys taip pat buvo atsigavę. Todėl žygį drąsiai tęsiau toliau ir tikėjau, kad likusius 50 km galiu įveikti. Jaučiausi visai šviežias ir atsigavęs.

Praėjus Delfinariumą ir išėjus į paplūdimį vėl akis nudžiugino Smiltynės paplūdimio grožis.

Platus šviesaus ir smulkaus smėlio ruožas ėjimui buvo tobulas. Vėl eiti tapo malonu. Tačiau jėgos greitai seko ir kojų skausmas sugrįžo taip pat greitai kaip ir buvo praėjęs. 11 km iki Alksnynės labai prailgo, atrodė, šis etapas vienas iš ilgesnių, nes ėjom jį keistai ilgai. Nerimą taip pat kėlė tamsūs debesys ir orų prognozė, kad naktį lis lietus.

Pasiekus Alksnynės punktą ir prisėdus ant suoliuko, ilgai nesinorėjo nuo jo atsikelti. Šis punktas buvo pirmais kuriame 100 km žygio dalyviai pradėjo dėti ginklus. Vien mums esant tame punkte, toliau eiti atsisakė 3 žmonės. Kažkam iš žygeivių kilo mintis eiti dviračių taku. Eiti pabandėme ir mes su kolege, tačiau pastebėjome, kad kelias dviračių taku nors ir patogesnis, bet bus ilgesnis, todėl nusprendėme grįžti į paplūdimį.

Kadangi kojos vėl šiek tiek pailsėjo, tai etapo pradžia nuo Alksnynės iki Juodkrantės buvo ne tokia sunki. Tačiau jėgos apleido labai greitai. Nors eiti daugiausia reikėjo kietu smėliu, bet jau ir tai negelbėjo. Buvo labai pavydu žiūrėti į tai, kaip mus pralenkdinėja, jėgų kupini, 50 km naktį pasiruošę įveikti žygeiviai. Etapo pradžioje dar maniau, kad pasiekus Juodkrantę ir ilgiau pailsėjus bus jėgų tęsti žygį toliau, bet kuo toliau tuo mažiau tuo tikėjau. Taip beeinant visiškai sutemo ir jau teko pasišviesti kelią prožektoriais. Tolumoje matėsi mirksinti šviesa, pasirodė, kad tai Juodkrantės  punktas. Ir ta šviesa labai demotyvavo, nes atrodė, kad kiek beeitum ji neartėja, o galbūt net ir tolsta. Kojas skaudėjo nežmoniškai, ėjimas buvo virtęs kančia. Mintyse sukosi mintys „ir kam to reikėjo”, „o kad tai būtų tik sapnas”, „kad daugiau aš tokioms nesąmonėms ryžčiausi” ir pan.

10 km iki Juodkrantės ėjome ~3 valandas, kol pamatėme nuorodas į septintąjį punktą, o ta mirksinti šviesa, pasirodo, buvo ne mums skirta. Pasiekę punktą ir suvalgę naktipiečius su kolege nusprendėme žygį baigt. Su mumis žygį baigė gal dar kokie 25 žmonės. Organizatoriai mus visus nugabeno į namelį Smiltynėje, kur galėjome sulaukti ryto ir pirmojo kelto į Klaipėdą.

Taigi žygį baigiau įveikęs 71 km.

Apie antrą žygį Lietuvos pajūriu skaitykite čia.