Man Kalėdos nėra tikros Kalėdos, jei ant stalo nėra šližikų (beje dzūkai juos vadina kleckais 🙂 ). Prisimenu būdavo Kalėdų, kad per visas dienas tik šližikus ir tevalgydavau. Todėl kiekvienais metais mamos prašau, kad jų iškeptų, nes pirktiniai man nepatinka. Mūsų šeimoje kūčiukai valgomi išmirkyti aguonpienyje, o pirktiniai išmirkyti tampa šlykštaus skonio. Jie man atrodo tarsi iškepti iš tos pačios tešlos kaip maži riestainiukai (traškučiai). O namuose kepti kūčiukai būna minkšti, kaip mažos bandelės.
- Miltų;
- Cukraus;
- Mielių;
- Vandens.
Gaminimas:
Cukrų sumaišyti su mielėmis ir įpilti truputį šilto vandens ir palikti šiltai, kol mielės pradės veikti. Miltus supilti į dubenį ir supilti pakilusias mieles. Tešlą minkyti vis įpilant vandens. Vandens reikia pilti tiek, kad minkoma tešla neliptų prie rankų. Suminkius tešlą ją reikia palikti dubenyje (1-2 valandoms), kad pakiltų. Kai pakyla, suminkyti tešlą dar kartą. Vėl palikti kol pakils.
Tuomet iš tešlos reikia formuoti ilgas juosteles ir jas supjaustyti. Storį ir dydį galite pasirinkti patys, man kūčiukai patinka didesni, negu, kad jie būna parduotuvėse. Tikriausiai, dydžiui nusakyti ir tinka dzūkiškas žodis „kleckas” 🙂
Supjaustytus kūčiukus sudėti ant kepimo popieriumi padengtos skardos ir truputį pakildinti. Kepti 200 laipsnių įkaitintoje orkaitėje, kol paviršius gražiai pagels.
***
Esu girdėjęs įvairių kūčiukų valgymo būdų: vieni juos valgo sausus, kiti užsigerdami vynų, treti su kisieliumi… Bet patikėkit manimi – skaniausi kūčiukai yra kai juos valgai mirkytus aguonpienyje. Todėl rekomenduoju kūčių dieną pasigaminti ir puodą aguonpienio, likus kelioms valandoms iki vakarienės kūčiukus užmerkti ir vakarienės metu pasimėgauti tradiciniu lietuvišku kūčių patiekalu.
Žiūriu į sudėtį ir galvoju, ką berti pirma: cukrų ar šaukštelį cukraus?
Cukrų 😉
O kur aliejus?
Butelyje, jo čia nereikia.