100 km žygis pajūriu #2

100 km žygis pajūriu #2

Gegužės mėnuo atėjo taip greitai, kad net nepastebėjau, o su geguže ir lauktas 100 km žygis. Nors pernai eidamas nemaniau, kad jį kartosiu, bet šiemet labai norėjosi sugrįžti į pajūrį.

Šventoji

Į Šventąją vėl keliavau vienas. Nors keliauti planavom iš Vilnius su draugu, pasikeitus planams į Šventąją jis atvyko iš Kauno, vakarop. Kambarį nakvynei vėl nuomojausi kaip ir pernai, pas Jolantą, todėl ji mane vėl pasitiko prie stoties ir nuvežė iki buto. Gal apie valandą pasikalbėjus kaip seniems draugams ji išvyko, o aš išėjau apžiūrėti metus nematyto miestelio.

100 km žygis pajūriu #2

Akivaizdžių pasikeitimų per metus čia neįvyko. Pernai remonto laukę nameliai ir toliau jo laukia, kur ne kur vietinis “verslininkas” kažką remontuoja ruošdamasis naujam sezonui ir pan.

100 km žygis pajūriu #2

Bevaikštinėjant po Šventąją sulaukiau ir atvykstančio bendražygio D. Jam pasidėjus daiktus bute, ėjome toliau tyrinėti miestelio.

Pernai su kolege mėginome surasti priėjimą prie Šventosios švyturio, tik tada mus nepavyko. Šiemet kažkuriame laikraštyje mačiau, kažkokį straipsnį apie tą švyturį. Straipsnyje buvo nuotraukų darytų įlipus į jį, todėl panorau pamėginti surasti jį ir šį kartą.

100 km žygis pajūriu

Su D. bandėme prie švyturio prieiti iš kitos pusės ir keliuką radome. Tačiau švyturys buvo aptvertas. Paklausus vietinio gyventojo ar įlipti į švyturį galima, jis informavo, kad ne, ir kad žurnalistai į jį buvo įlipę tik per atvirų durų dieną, kuri vyko pasaulinio švyturių savaitgalio proga.

Visą dieną Šventojoje oras keitėsi dažnai – tai apniukdavo, tau saulė išlįsdavo, tai lynoti pradėdavo. O vakare bevaikštant lijo ištisai. Tas šiek tiek neramino, nes sinoptikai šeštadieniui ir sekmadieniui prastą orą prognozavo.

Žygis

20160514_073509Žygio rytas išaušo nuostabus, nors pagal prognozes turėjo būti apniukę, bet švietė saulė. Papusryčiavę su D. patraukėme link “Beždžionių tilto”. Prie starto jau lūkuriavo žmonės. Kadangi šiemet buvo rekordiškai didelis žygeivių kiekis (~2000!) nebuvo bendro starto, užsiregistravęs ir pasiėmęs startinį paketą, galėjai iš karto eiti savo maršrutu.  Tą mes ir padarėme.

Maršrutas buvo toks pats kaip ir pernai – iki Latvijos sienos ėjome keliukais, o tada nusileidome į paplūdimį ir ėjome smėliu. Žingsniuoti buvo labai lengva. Penktadienis lietus padarė labai gerą darbą – sušlapino ir suplakė smėlį, todėl jis buvo tvirtas ir eiti buvo lengva. Smėlio tyrinėti jau nebereikėjo, nes pernai sukauptos žinios išliko ir žinojau, kad šviesus smėlis – gerai, tamsus – blogai. Laikydami gerą tempą ir lenkdami kitus žygeivius sugrįžome į Šventąją, gavome antspaudukus į žygeivio pasą ir perėję miestelį patraukėme link Palangos.

100 km žygis pajūriu

Einant paplūdimiu link Palangos, buvo galima stebėti įdomų reiškinį  – garuojantį smėlį. Gal dažniau prie jūros būnantiems žmonėms čia nieko įdomaus, bet pasirodė įdomiai. Per tuos garus tolumoje net buvo sunku įžiūrėti žygeivius.

Kaip ir pernai atkarpa iki Palangos buvo lengva – smėlis tvirtas, ėjimui labai tinkamas. Einant šia atkarpa pradėjo kauptis debesys, tačiau taip ir nepriartėjo ir lietaus nebuvo.

100 km žygis pajūriu

Žingsniuoti už Palangos tilto buvo taip pat nesunku. Buvo vietų kur smėlis minkštesnis, bet iki tvirtesnio smėlio atkarpų mes juos bėgdavome. Bėgti per minkštą smėlį lengviau nei eiti, o ir darbo kiti raumenys gauna.

100 km žygis pajūriu

Nuėję 26 km pasiekėme Nemirsetos punktą, kuriame buvo galima pavalgyti. Užkirtę grikių košės su mėsos padažu, išgėrę arbatos ir pailsinę kojas, žengėme toliau.

Kiek prisimenu, pernai kelias nuo Nemirsetos iki Girulių nebuvo lengvas. Tačiau šiemet jo tokiu negalėčiau pavadinti. Eiti buvo patogu, didelių kliūčių nebuvo, upelius irgi pavyko įveikti lengvai.

100 km žygis pajūriu

20160514_150213

Pasiekus Girulių punktą pasigedau mini spektaklio, kuris buvo pernai. Šiemet čia buvo tik vienas “kareivis” kuris garsiai žygeivių klausinėjo jų numerio, jokių gąsdinimų NKVD nebuvo. Šiame punkte poilsiui skyrėme kokį pusvalandį ir keliavome toliau.

Prisiminus kokia “smagi” yra 5 km atkarpa paplūdimiu iki Klaipėdos, nusprendėme eiti ne ja, o dviračių taku. Jau dviračio tako pradžioje sutikome dar vieną žygeivę, kuri panoro su mumis nueiti iki Klaipėdos. Besišnekučiuodami ir besidalindami įspūdžiais pasiekėme miestą. Pernai pasiekęs Klaipėdą vos pajudėt galėjau, o šiemet pakeitęs tą “žudančią” smėlio atkarpą dviračių taku, jaučiausi taip, tarsi tai būtų tik pirmieji kilometrai, galėjau netgi bėgti. Senąją perkėlą pasiekėme apie 17:30 ir kupini entuziazmo tęsti žygį, nuėjome ilsėtis.

100 km žygis pajūriu

Nuo Smiltynės iki Alksnynės paplūdimys puikus, todėl 7 punktą pasiekėme gan greitai, maždaug per 2 valandas. Tačiau einant prasidėjo lietus ir jau reikėjo traukti lietpalčius. Nors atrodytų, lietus žygyje nepageidaujamas reiškinys, tačiau jis labiau padėjo eiti, nei trukdė, kadangi šlapias smėlis yra tvirtesnis. Beeidamas atradau gerą, ėjimo šlapiu smėliu techniką: einant nereikia stipriai atsispirti pirštais, pakanka lengvo atsispyrimo priekine pėdos dalimi. Šitaip koja neprasikasa, nesuardo šlapio smėlio plutos ir gali lengvai eiti kietu paviršiumi.

Pasiekę Alksnynę jau jautėmės pavargę ir labai norėjosi pasėdėti, tačiau šiame punkte stovėjo tik viena nedidelė palapinė, kurioje žygio savanoriai dėliojo antspaudus žygeivio pase. Lauke buvo keletas suolelių, tačiau sėdėti lietuje ne taip jau ir smagu. Šiek tiek pasistiprinę vaisiais ir arbata su sausainiais ėjome toliau.

Iki Juodkrantės, kokius 8 km, eiti buvo nesunku, mat galėjau eiti naudodamasis savo technika. Tačiau likę 2 km buvo kitokiu smėliu, kuris nors ir šlapias, buvo birus ir kojos klimpo.

Juodkrantės punkte vėl buvo galima sočiau užkąsti. Šiek tiek keistas man pasirodė maistas – grikių košė su troškintais svogūnais. Pietums dar ir mėsos buvo, o čia tik svogūnai. Pats punktas buvo įsikūręs lauko kavinėje. Pernai toji kavinė buvo geriau pasiruošusi – visą jos teritoriją dengė lentos, o dabar tik takeliai iš lentų, ten kur suolai ir staliukai – smėlis. Lyjant lietui dauguma medinių suolų buvo šlapi.

Čia sutikau ir savo koleges, kurios pernai ėjo 50 km dieną, o šiemet pasirinko naktinius 50 km. Besišnekučiuojat su kitais žygeiviais, vienas įspėjo, kad likę kilometrai smėliu bus dar sunkesni už paskutinius 2, nes smėlis dar biresnis. Todėl pasižiūrėję į žemėlapį ir pamatę, kad dviračių takas nuo Juodkrantės iki Pervalkos eina per daug nevingiuodamas, nusprendėme eiti juo.

15 km iki Pervalkos buvo vieni sunkiausių. Ar dėl to, kad ėjome visiškai sutemus ir tik pasišviesdami prožektoriais ar dėl nuovargio, bet ėjimas atrodė labai ilgas. Nors Palaikydamas neblogą tempą eini jau keletą valandų, bet pažvelgęs į Endomondo pamatai, kad nuėjai tik kokius 3 km. Taigi tie 15 km, tęsėsi visą amžinybę. Keista, bet per visą 15 km dviračių tako atkarpą nepavyko rasti nė vieno suoliuko! Tarytum važiuojant dviračiu niekam nesinori sustoti pailsėti. Prisėsti pavyko tik radus šalia tako numestą kažkokią lentą.

100 km žygis pajūriuPervalkos punktas žygeiviams jau buvo geriau pasiruošęs – nemaža palapinė, kurioje gavęs dekiuką galėjai ir prigulti. Šiame punkte prie mūsų su D. prisijungė ir du kauniečiai, kurie panoro kelionę tęsti kartu kai sužinojo, kad męs einame dviračių taku. 15 km atkarpa biriu smėliu juos per daug nuvargino, kad galėtų tokiomis sąlygomis žygį tęsti toliau.

100 km žygis pajūriuIš Pervalkos iki Preilos atkarpa neilga – 6 km, todėl ją nuėjome greitai – per valandą su trupučiu. Atėjus į punktą jau buvo gerokai prašvitę. Nors ir neilgai ėjome, tačiau pailsėti vistiek sustojome. Kojas visiems skaudėjo stipriai. Kai kas čia gavo nedidelius kojų masažus, kai kam kojos buvo pateptos specialiais tepaliukais, kad skausmas sumažėtų. Šiame punkte prie mūsų prisijungę dar vienas 16-metis žygeivis, kuris taip pat panoro toliau eiti keliu, o ne smėliu. Taigi paskutiniuosius 8 km iki Nidos pradėjome eiti penkiese.

Kadangi jau buvo išaušę eiti buvo smagiau, tačiau dėl kojų skausmų judėjome kaip zombiai iš serialo “The Walking Deads”. Taip lėtai judant mus pasivijo energingas maratonų bėgikas, kuris tarsi pasidalino savo energija ir privertė mus eiti greičiau. Tempas sumažėjo tik pasiekus Nidos kalnelius. Taigi vėl dėdami koją už kojos lėtai nuėjome iki savivaldybės, kur atsiėmėme savo medalius ir diplomus.

Pabaigai…

Tiems, kas sakysite, kad pasielgėme nesąžiningai eidami dviračiu taku, galiu atsakyti – taip, nuėjome ne 100 km smėliu, bet kas paneigs kad keli šimtai metrų nuo juo jūros yra ne pajūris? Manau yra svarbiausia, kad tuos 100 km (pagal Endomondo 104) mes įveikėme savo kojomis. O tie, kas įveikė visus 100 km paplūdimio smėliu, manau jie yra verti ne tik diplomo ir medalio, bet ir paminklo, nes tai padaryti yra velniškai sunku!

Apie patį renginį

Ir vėl, nepaisant kojų skausmų ir pūslių tokių, kokių gyvenime dar nesu turėjęs, vėl norisi viską pakartoti (tik dar nežinau ar kartosiu). Labiausiai šiame žygyje man patiko jo atmosfera. Eidamas jautiesi tarsi eitum su didele draugų kompanija, kuri tave palaiko, paskatina, tau pataria, padeda… Tokiame renginyje tai labai svarbu.

Paskalos

Nežinau, tai tiesa ar mitas, bet būnant Nidoje girdėjau apie vieną žygeivį, kuris iš Vilniaus dviračiu per dvi dienas atvažiavo į Šventąją, žygį pradėjo, 8 valandą ryte, ir Nidą pasiekė apie 2 valandą nakties. Tačiau jis nebuvo pirmas kuris įveikė visą maršrutą.

Šis įrašas turi 8 komentarus

  1. Lucky bastard, apspistas mergų kiekvienoj fotkėj.

  2. Paskutinis punktas iš aprašymo Chucką Norrisą priminė 😀

  3. Na su tuo taku smarkiai palengvinot sau kelią, nes aplenkėt pačias sunkiausias atkarpas. Čia aišku kiekvieno asmeninis reikalas bet aš asmeniškai negalėjau sau leisti to daryti, nes būčiau jautęsis susukčiavęs, dėl to teko iki finišo kabinti smėliu. Gal tai bus motyvacija jums save išbandyti pilnu apkrovimu kitais metais, o aš daugiau to smėlio matyt nenoriu, geriau bandysiu Radviliškyje 2×100 kitais metais. Čia šiaip pasvarstimas, no offence 😉

    • Taip, tos atkarpos smėliu, tikrai, buvo pačios sunkiausios. Galbūt dar kada nors ir pamėginsiu pakartoti nenukrypstant į dviračių taką, tačiau šiemet nebūčiau galėjęs to padaryti, nes Nidoje eidamas paskutinius žingsnius jaučiau, kad mano riba jau pasiekta, o gal ir viršyta.

  4. […] rezultatas, pirmąkart išdiskvalifikavęs jį mėnesiui. Žmogus teisinosi, kad čia viskas dėl jo pasivaikščiojimų pajūriu, bet nieko negalėjo pakeisti, tik gėdingai nuleisti akis ir išgirsti skaudžią žinią – […]

  5. […] 100 km žygis pajūriu #2 – Raidė, kurios niekas nemoka parašyti. Pirmadienis 16 gegužės 2016, 5:33 pm […]

Pasidalink nuomone

IP Blocking Protection is enabled by IP Address Blocker from LionScripts.com.