Pašaudymas GSKA šaudykloje

Categories AsmeniškumaiPosted on

IMG_20160702_152512

Kai keiti darbą, dažniausiai, įvyksta du geri dalykai. Visų pirma, paprastai pereini į geresnį darbą, kuris tau teikia didesnį vidinį pasitenkinimą, duoda geresnes sąlygas ir t.t., o antra, su tavimi atsisveikindamas kolektyvas ką nors padovanoja. Atsisveikindamos su manimi, mano buvusios kolegės man padovanojo tokią visai įdomią ir kartu rimtą dovaną – kvietimą į šaudyklą pašaudyti keturiais ginklais: GLOCK-17, 357-MAGNUM, WINCHESTER ir KALASHNIKOV.

Užimtas grafikas neleido greičiau išbandyti šios pramogos, todėl į šaudyklą nuėjau kuponui skaičiuojant paskutines galiojimo dienas.

IMG_20160702_112223Šaudykla įsikūrusi Midaugo gatvėje, bet įėjimas yra iš Punsko gatvės. Surasti buvo visai lengva, net ir nežinant to rajono. Keletą dienų prieš atvykstant, paskambinau į šaudyklą, norėdamas užsiregistruoti. Tačiau atsiliepęs šaudyklos darbuotojas mane informavo, kad registruotis nebūtina, o atvykus savaitgalį į šaudyklą joje bus „gyva eilė“, tad gali tekti šiek tiek palaukti. Todėl šeštadienį vykdamas į šaudyklą jau buvau nusiteikęs ten rasti būrį šaudymo entuziastų. Tačiau įėjęs į šaudyklą radau tik 4 žmones, kaip supratau šeima atėjo pasivaržyti kas taiklesnis. 

Palaukus foje keletą minučių, instruktorius mus pasikvietė į rūsį, kur ir yra pati šaudykla. Visiems liepė pasiimti ausines bei pravedė trumpą instruktažą apie tai, kaip reikia laikyti ginklą, kaip taikytis ir pan. Kupone buvo nurodyta, kad šaudykla mus aprūpins ne tik ausinėmis, bet ir apsauginiais akiniais, tačiau jų negavome. Todėl dėl visa pikta užsidėjau savo „žiūrėjimo į tolį“ akinius. Kažkada, seniai šaudydamas esu gavęs šiek tiek parako į veidą, kai šūvio metu kulka užstrigo vamzdyje, tai prisiminęs tą įvykį nusprendžiau nerizikuoti.

IMG_20160702_112721

Ta šeimyna, kuri šaudė kartu su manimi, šaudė jau ne pirmą kartą. Dar būdami foje kalbėjosi ir dalinosi įspūdžiais iš ankstesnių šaudymų. Juokinga buvo stebėti šaudančią merginą. Juokinga, bet kartu ir neramu… Šaudydama karabinu, ji po kiekvieno šūvio, dėl atatrankos neišlaikydama pusiausvyros, net atgal vis žingsnį žengdavo… Nu kažkaip neramu, kai ginklas laikomas nepatikimose rankose…

IMG_20160702_152344Kiekvienam iššaudžius seriją su vienu ginklu vis nueidavome pasižiūrėti, kaip sekėsi pataikyti. Kadangi taikinys toks nekonkretus, ir tų taškų zonų dėl prieblandos šaudykoje gerai nematyti, tai daugiausia taikiausi tiesiog į taikinio centrą. Būtų buvę daug įdomiau šaudyti į tą apvalų taikinį, kur reikia pataikyti į tiesiog į jo centrą. O dabar gavosi, tiesiog toks bele koks pašaudymas. Pašaudymas ne taiklumo pasitikrinimui, o tiesiog, kad pašaudytum.

Šaudymas su WINCHESTER buvo jau ne į popierinį taikinį, o į kažkokius metalinius strypus. WINCHESTER šaudo šratais, todėl taikantis į popierinį taikinį iš jo liktų tik popierinių skiaučių krūva.

Labiausia man patiko šaudyti iš GLOCK’o, kadangi šaudant juo buvo jaučiama mažiausia atatranka, o tai leido geriau pajausti patį ginklą ir lengviau taikytis. Prie visų kitų ginklų reikėtų priprasti, „prisijaukinti“ kitaip sakant.

Pašaudęs supratau, kad tai yra vienas iš tų dalykų, kuriuos vis dėlto, reikėtų mokėti daryti gerai. Ypač tokiu, palyginus, neramiu metu kaip kad dabar. Čia kaip koks plaukimas, gali maudytis ir nemokėdamas plaukti, bet mokėdamas plaukti, vandenyje būsi saugesnis. Tai čia tas – gal šaudyti būtinybės niekada ir nebus, bet jei visgi to prireiks, tai reikėtų mokėti šaudyti ne į debesis, o pataikyti, ten kur taikaisi. Manau, šaudyklą visiems reikėtų lankyti reguliariai, bent kartą į mėnesį.

Parašykite komentarą