David Morrell – Mirusiųjų inspektorius

Categories Aš skaičiauPosted on

„Mirusiųjų inspektorius“ – antroji serijos knyga, pirmoji – „Žmogžudystė yra menas“. Rinkdamasis ką skaityti, tarp šių dviejų knygų, truputį nepataikiau ir pasirinkau antrąją, nes nepasidomėjau apie jas plačiau, tiesiog pasirinkau ir tiek. Antroje knygoje pagrindiniai veikėjai tie patys kaip ir pirmoje, tačiau pasakojama nauja istorija, todėl skaityti buvo galima ir taip.

Knygos pavadinimas  man leido įsivaizduoti, kad skaitysiu detektyvą, tačiau negaliu pasakyti, kad tai buvo detektyvinio žanro knyga. Joje pasakojama apie opiomaną Tomą de Kvinsį, kuris su savo dukra ir dar keliais detektyvais stengiasi ištirti keletą mįslingų žmogžudysčių ir sustabdyti galimą pasikėsinimą į Karalienę Viktoriją.

Knyga man nepasirodė labai įdomi, nors žmogžudysčių aprašymai ir įdomūs, tačiau jų tyrimas kažkoks neįtraukiantis. Man knygoje trūko detalesnių žmogžudysčių tyrimų aprašymų, detalių ieškojimo, ir iš to išsirutuliojančių išvadų. Logiškų ir įdomių išvadų knygoje buvo, tačiau jos tarsi atsiradusios iš niekur. Na, pavyzdžiui Tomas de Kvinsis atvyksta į žmogžudystės vietą, pabūną ten kurį laiką, ir tada šauna genialią išvadą kaip viskas įvyko. Trūko man tokių detalių, kurias skaitydamas galėtum pats kažkokias išvadas daryti ir mėginti atspėti žudiką. Čia gal man dėl Dan Brown knygų įtakos tokios mintys kyla, nes jo knygose pilna simbolių, detalių ir veiksmo.

Skaitant „Mirusiųjų inspektorių“ tarp autoriaus pasakojimo vis atsirasdavo ištraukos iš Emilės de Kvinsi dienoraščio. Tačiau nelabai supratau kam to reikia. Toks autoriaus užmanymas man nepasirodė, kažkuo įdomus… manau, visa tai kas buvo parašyta tose dienoraščio ištraukose, galėjo būti tiesiog atskiri, neišsiskiriantys knygos skyreliai. Nes juose pasakojimas buvo įprastas, ir neišsiskiriantis savo detalumu ar kuo nors kitu. Galbūt, jei bučiau skaitęs pirmąją knygą toks sumanymas atrodytų prasmingesnis, gal ten tai kažkaip paaiškinta, bet dabar tai visiškai nereikalinga pasirodė.

Knygos pabaiga kažkiek priminė filmus su Styvenu Sygalu. Vienas žudikas, nesunkiai nužudo keletą kareivių ir policininkų, ir patenka į rūmus. Vėlgi, man čia trūko detalių kaip jis taip padarė. Parašyta buvo maždaug tokiu stiliumi: „Prisiartino, smogė kumščiu į gerklę, ir tas krito negyvas…“. Skaitant man įdomiausia ir būna detalūs tokių scenų aprašymai, net lėčiau skaitau tokias vietas, stengdamasis labiau įsijausti. O čia tarsi įdomiausia vieta iškirpta būtų.

Tai va, na, o žudiko žudymo motyvai buvo visai logiški, sakyčiau. Supratau kodėl jis tai darė, mane įtikino. Priežastys rimtos ir net sukrečiančios. Gal net sakyčiau čia ir buvo įdomiausia dalis – stengtis suprasti kodėl jis norėjo visus tuos žmones nužudyti. Žodžiu, knyga nėra labai bloga, istorija sakyčiau gera sugalvota, tačiau autoriui kažko pritrūko, kad ją geriau išvystytų. Susidarė toks įspūdis, tarsi kai kurios vietos paskubomis parašytos, tarsi nespėjant į nusimatytą terminą.

Parašykite komentarą