Kova su „Lietuvos Paštu” baigta

Darbų, per savo neilgą karjerą, turėjau nedaug, tačiau iš kiekvieno jų pasiimdavau kažką naudingo. Pirmasis mano darbas buvo skambučių centre. Atrodo toks darbas daug patirties, kurią galėtum pritaikyti vėliau gyvenime, neduoda, tačiau jame irgi yra ko išmokti. Per beveik tris metus darbo išmokau konstruktyviai dėstyti mintis (nors šis įgūdis jau gal kiek nusilpo), supratau kaip jaučiasi visi aptarnavimo srityje dirbantys žmonės, kai sunkios dienos pabaigoje turi išlikti geros nuotaikos, todėl dabar esu daug supratingesnis ir atlaidesnis. Išmokau išlikti ramus konfliktinėse situacijose. Tačiau svarbiausias dalykas, kurį mane išmokė skambinantys klientai – tai kovojimas prieš stipresnius, net tada kai atrodo, jog negali laimėti.

Pastarojo įgūdžio man ir prireikė norint įrodyti savo tiesą „Lietuvos Paštui”. Istorijos pradžią aprašiau štai čia, o dabar pirmasis tęsinys.

Parsinešęs į namus paspirtuką, pirmiausiai nusifotografavau visus siuntos grąžinimo dokumentus, apmokėjimo čekį ir nusiunčiau Paštui su prašymu, grąžinti pinigus. Pateikiau tokius tris argumentus:

  1. Pačiam nustatyti ar siuntą yra pavojinga ar ne, praktiškai neįmanoma, nes ant paspirtuke esančių baterijų nėra nurodyta detalūs parametrai, pagal kuriuos galėčiau spręsti ar siunta tinkama siųsti.
  2. Nors pašto darbuotoja ir žinojo, ką siunčiu, aš nebuvau įspėtas apie galimą riziką (kad siunta gali būti sugrąžinta atgal).
  3. Aš nebuvau informuotas, apie tai, kad jei siunta būtų sugrąžinta, pinigai nebus grąžinami.

Tačiau Pašto tokie mano argumentai nesužavėjo ir tik kokius tris kartus pakartojo tą patį – „tai kliento atsakomybė” ir žodžiu, pats kaltas. Tačiau savo kaltės aš čia nemačiau, todėl nusprendžiau savo tiesą įrodyti.

Šioje vietoje man ypač nepatiko Pašte galiojantis klientų aptarnavimo standartas. Nes kiek tik yra man tekę dirbti su klientų aptarnavimu, dalyvauti mokymuose ir kursuose, visur buvo akcentuojama, nuoširdi pagalba ir meilė klientui. Na, iš tiesų, žmonės nėra visažiniai, dažniausiai užmiršta pasidomėti detalėmis ir tai yra visiškai normalu. Iš Pašto pusės, manau būtų labai gražu klientams skirti daugiau dėmesio ir klientus „apšviesti” svarbiais klausimais. Juk gali darbuotojai įspėti apie draudžiamas prekes, na, bent jau paklausti ar klientas apie tai pasidomėjo pats ir ar žino kas bus, jei prekę bus atsisakyta nusiųsti. Nesunku gi, maža detalė – dėmesio ir rūpestingumo parodymas, o laimingų klientų būtų daugiau.

Taigi su Paštu nepavykus susitarti, prašymą užregistravau Valstybinės vartotojų teisių apsaugos tarnybos puslapyje. Tačiau su Paštu susijusias problemas sprendžia ne vartotojų teisių apsaugos tarnyba, o Ryšių reguliavimo, todėl mano prašymas buvo persiųstas į RRT. 

RRT skundus sprendžia nelabai greitai. Liepos 12 d. gavo mano skundą, o apie sprendimą Pašto atstovė man pranešė rugpjūčio 6 dieną. Na, kai sprendimas priimamas kliento naudai, tai nieko tokio ir palaukti. Kaip papasakojo man paskambinusi moteris, buvo nuspręsta priimti taikų susitarimą ir man grąžinti 86,68 euro, nes ~10 eurų kainavo kažkokie mokesčiai. Žodžiu, RRT moka paskatinti įstaigas priimti teisingus sprendimus. Taigi, mane toks sprendimas tenkino, todėl nedvejodamas su juo sutikau.

Tai štai tokia šios istorijos su Lietuvos Paštu pabaiga. Pabuvau tuo reikliu klientu, kuriam ne vieną kartą kartoja, kad niekuo padėti negali, bet viskas vistiek baigėsi gerai. Taigi už save ir savo teises visada kovoti verta, ir nesvarbu kokia situacija.

9 komentarai apie “Kova su „Lietuvos Paštu” baigta”

  1. Lietuvos pašte tikrai galima rasti „sudurusių” darbuotojų… Kažkada ir man buvo panaši situacija, tad teko ir skundus rašyt ir eit aiškintis savo teises… Va taip ir būna, kai kažkas neatlieka savo pareigų, o po to bobutės kalba, kad Lietuvoj jaunimas „naglas”. Na ir puiku! Teisingumas privalo gyvuoti. 👍

    Atsakyti
    • Na, čia ne tiek darbuotojai, kiek vadovybė kalta 🙂 ji turėtų tvarkas ir procedūras keisti, kad klientų aptarnavimas būtų aukštesniame lygyje 🙂

      Atsakyti
      • Galbūt nuomonės išsiskiria ties šia vieta. Jei vadovybė motyvuotų darbuotojus geresniais atlygiais už jų darbą – aptarnavimas iškart šoktelėtų ir informacija būtų suteikiama nepaisant ar jos reikia, ar ne. Kita vertus, vieno kalto nebūna… Kažkas nepasakė kažkam, tas pamiršo pasakyti, tas persakė ir informacija taip ir nepasiekė galutinės stotelės… 😀

        Atsakyti
        • Mokslininkų nustatyta, kad atlyginimas, gal tik kokį mėnesį motyvuoja žmones, paskui prie jo priprantama ir tiek 🙂 Šiaurės miestelyje RIMI dirba kasininkė, uždirba ji tikrai ne aukso kalnus, na, bet tokia paslaugi, tokia faina, kad nors arbatpinigių palik 🙂 galų gale, kai pats dirbau skambučių centre, irgi centus uždirbdavau, bet iš mūsų tiesiog reikalaujama buvo to, kad klientas po kiekvieno skambučio liktų laimingas, kad viršytume jo lūkesčius. Tai tikrai ne piniguose čia esmė 🙂

          Atsakyti
      • Truputį su tamsta nesutiksiu, ne vien vadovybė kalta. Patys darbuotojai žinodami apie draudimus ar taisykles turėtų pasiūlyti valdžiai kaip pakeisti ar pateikti svarbią informaciją kientams. Valdžia turi savo rūpesčių ir su kasdieninėm bėdom mažiau susiduria. O tie kursai mažai naudos duos, jei darbuotojui nusispjauti 🙂

        Atsakyti
  2. Oba, geras. Šaunuolis. Aš būčiau nuleidęs rankas. Blin, kitą kartą, jei man bus kažkas panašaus, prisiminsiu tave ir bent pabandysiu pakovoti.

    Atsakyti

Parašykite komentarą