Kelionė iš Vilniaus į Palangą dviračiu

Categories Asmeniškumai, KelionėsPosted on

Savo gyvenime fizinių iššūkių neturėjau jau keletą metų. Po dviejų žygių pajūriu, kai vienais metais įveikiau 72, o kitais metais 100, dar turėjau Alfa Run bėgimą, po kurio iššūkiai ir pasibaigė. Pradžioje jų lyg ir nesinorėjo, bet paskui noras sugrįžo. Tiesą sakant, galėčiau sakyti, kad netgi atsirado kažkokia tuštuma dėl iššūkių gyvenime trūkumo…

Pernai, metų pradžioje sumąsčiau, kad būtų labai smagus iššūkis – apvažiuoti Lietuvą dviračiu. Susipirkau viską ko galėtų reikėti tokiai kelionei, bet pavasarį nuvirtau su dviračiu, susilaužiau plaštakos laivakaulį ir planai žlugo. Bet tada pagalvojau, kad gal ir neprotinga išsileisti į tokią kelionę iš karto, nepabuvus trumpesniuose žygiuose, juk nesu bandęs važiuoti po 100 ir daugiau kilometrų keletą dienų iš eilės.

Besidomint apie žygius dviračiais, youtube atradau Simono Dailidės organizuojamą žygį iš Vilniaus į Palangą ir nusprendžiau, kad čia būtų gera proga išbandyti savo jėgas, ir kad kitais metais tikrai prisijungsiu prie šio žygio.

Taigi, atėjo 2022 pavasaris, Simonas paskelbė apie žygį, ir aš per daug nedelsdamas užsiregistravau.

Per daug ruoštis žygiui kaip ir nereikėjo, daiktus turėjau jau susipirkęs, tai pakako tik dviratį nuvaryti į servisiuką profilaktiniam patikrinimui ir kai kurių problemėlių pašalinimui.

Fiziškai sunkiausia kelionės diena

Kelionė prasidėjo Vingio parke prie estrados. Čia dviratininkų susirinko apie 30. Kiek tiksliai buvo nežinau, nes maksimalus mūsų skaičius turėjo būti 32, tačiau ne visi kelionę pradėjome nuo starto linijos, ne visi keliavome visas dienas…

Techninės problemos prasidėjo jau čia, vienam bendrakeleiviui nuleido padangą, tačiau labiau patyrę dviratininkai, greitai padėjo šią problemą sutvarkyti.

Apsukę garbės ratą aplink Vingio parką išvažiavome į Savanorių pr. ir patraukėme link Lentvario. Beminant, mus pasitiko pirmasis lietus, jis nebuvo labai stiprus, daug diskomforto nesukėlė, ir galima sakyti „apšildė“ kitoms kelionės dienoms.

Pasiekus Lentvarį, priekyje pamatėme tamsius debesis, todėl sustojome išsitraukti rimtesnės apsaugos nuo lietaus. Aš važiavau su striuke ir šortais, apsaugai nuo stipresnio lietaus buvau į kepšį įsidėjęs ir palapinsiaustę. Tačiau kaip ir priklauso nepatyrusiam keliautojui, ją buvau nugrūdęs, kažkur į krepšio dugną, todėl jos niekaip neradau ir nusprendžiau važiuoti toliau nieko papildomai daugiau neapsirengęs.

Pasirodo, tie juodi debesys buvo ne šiaip lietaus, o krušos debesys. Ledukai, taip stipriai kalė į plikas mano kojas, kad po to jos atrodė tarsi spuoguotos, tarsi uodų sukandžiotos 🙂

Protarpinis lietus mus lydėjo visą dieną: truputį palyja – sušlampi, tada pašviečia saulė – išdžiūsti, ir vėl viskas iš naujo. Pietauti sustojome Aukštadvaryje, už Maximos esančioje turgelio aikšteje. Pietums – sumuštiniai. Turgelis buvo tuščias, buvo pastatyta tik viena pavėsinė, kurioje žmonės pardavinėjo mėsos produktus.

Merginos pradėjo tepti sumuštinius su sūriu, ir mums bevalgant, prie mūsų atėjo vienas mėsos pardavėjas ir atnešė gal kokį kilogramą vytintos mėsos juostelių. Labai mus nudžiuginu tokiu savo gestu 🙂

Pirmos dienos važiavimas turėjo pasibaigti tarp Prienų ir Birštono esančioje stovyklavietėje. Visa ši trasa buvo man buvo žiauriai sunki. Daug įkalnių, daug lietaus… nerealiai nuvargino, ir jau buvau suabejojęs ar apskritai ši kelionė mano jėgoms.

Mano guolis 🙂

Tą dieną, per 103 km sukilau 834 metrus, kas nėra man naujiena, esu ir daugiau nuvažiavęs ir daugiau sukilęs, tačiau, tikriausiai, dėl papildomo svorio ant dviračio, tą dieną atidaviau visas savo jėgas.

Ilgiausias važiavimas

Antros dienos rytas prasidėjo silpnu lietumi. Lašams pradėjus kapsėti į palapinės tentą, per miegus netgi pagalvojau, kad čia ne lietus, o laužą kažkas užkūrė pusryčiams ruošti ir girdžiu spragsinčias malkas 🙂

Papusryčiavus, greitai susipakavome ir pasileidome link Prienų, o tada link Kauno. Per naktį jėgos buvo atsistačiusios, todėl mynėsi visai gerai. Čia vėl praktiškai visą laiką lyjo lietus. Kelias nuo Prienų iki Garliavos ne pats maloniausias dviratininkams – siauros eismo juostos, daug automobilių… Tačiau įkalnių jau gerokai mažiau, todėl jėgų atsargos seko lėčiau, nei vakar.

Nuo Garliavos važiavome link Kačerginės, tada link Zapyškio, kur sustojome pietums. Ten buvo trumpam išsigiedrinę, bet paskui vėl pamatėme temsius debesis. Bet tokiam lietui jau buvau pasiruošęs – iš krepšio dugno jau buvau išsitraukęs palapinsiaustę, kuria ir apsirengiau. Po pietų vieną kartą gerai nuplovęs lietus daugiau tą dieną nepasirodė, ir likusi diena buvo tiesiog nuostabi.

Nuo Zapyškio pajudėjome link Vilkijos, kur persikėlę keltu per Nemuną įvažiavome į garsųjį Panemunės pilių kelią. Šis kelias iš ties nuostabus, juo važiuoti buvo vienas malonumas. Tikrai aš juo dar kada nors pravažiuosiu, jei ne dviračiu, tai automobiliu, aplankant visas pilis ir piliakalnius.

Stovyklavietė šalia Jurbarko

Tą dieną, jėgos pradėjo apleidinėti jau pravažiavus Jurbarką, visai šalia stovyklavietės, todėl didelio diskomforto nebuvo.

Psichologiškai sunkiausia diena

Trečioji kelionės diena prasidėjo paskubomis pagamintais pusryčiais, nes už juos atsakingai vaikai, tiesiog pramiegojo. Rytas buvo apniukęs, vėsus, todėl važiuoti buvo puiku – nekaršta ir nelyja, ko daugiau gali reikėti? 🙂

Nelijo visą pusdienį ir mynimas buvo nuostabus, tačiau antroje dienos pusėje jau pasiekus Pagėgius pradėjo krapnoti, ir paskui įsilijo jau visai smarkiai, ir taip lijo visą dieną. Važiuoti buvo sudėtinga… Kol važiuoji lyg ir nieko, bet trumpam sustojus, greitai pasidarydavo šalta. Bet sustodinėti buvo būtina, nes ne visų dviratininkų tempas vienodas, todėl kai kurių reikėtavo ilgokai palaukti.

Taip pat važiavimą apsunkindavo ir kai kurie „fūristai“, vieni buvo žmoniški, prasilenkiant pristabdydavo, pasukdavo dešiniau, kad iš važiuotų iš provėžų… o kiti specialiai spausdavo nieko nežiūrėdami, ir taškydami mus visus. Taip po kelių tokių prasilenkimų su „fūromis“ ant savo kūno neturėjau nei vienos sausos vietos… tuo metu nuotaika buvo labai prasta…

Vakare pasiekėme Uostadvarį, kur mūsų laukė laivas į Nidą. Plaukėme per Kuršių marias kokias 2 valandas. Laive bandėme kažkiek sušilti… Planas buvo nuvykti į poilsiavietę šalia Nidos ir ten miegoti. Tiesa, visoje Kuršių Nerijoje negalima statyti palapinių, todėl turėjome miegoti arba po atviru dangumi arba kažkaip panašiai… 🙂

Tuo metu tokia mintis atrodė siaubinga, nes orų prognozės telefono apsuose lietų rodė iki 8 valandos ryto. Tačiau Simonas visus ramino, kad naktį tikrai nelis, ir gal net matysime saulėlydį. Ir iš tiesų beplaukiant pamatėme, kad Nidos pusėje dangus giedrėja. Tai buvo geriausias tos dienos momentas. Išvarginti šalčio ir lietaus supratome, kad galėsime pailsėti ir sušilti.

Tiesa, tą vakarą mūsų kompanijoje atsirado keletas „pabėgėlių“, kurie nusprendė nevykti į poilsiavietę, o išsinuojo kambarį nakčiai 🙂

Nuostabiausia žygio diena

Ketvirtosios žygio dienos rytas buvo saulėtas, kaip ir visa likusi diena. Ta dieną išvykome vėliau nei įprastai, pasifotografavome Nidoje, ir važiavome dviračių taku link Smiltynės. Dviračių takas link Smiltynės yra siaubingos būklės, tačiau, tai nesugadino tos dienos nuotaikos.

Bevažiuodami aplankėme „Negyvasias kopas“, prie Juodkrantės pietums gaminome Šaltibarščius, o vakare sustoję prie Smiltynės nuostabioje poilsiavietėje, išsimaudėme jūroje. Beje dar prisirikome po saują gintarų 🙂

Vakarą užbaigėme kelionės apibendrinimu – kiekvienas papasakodami savo įspūdžius, kas patiko ar nepatiko visos kelionės metu.

Paskutinė diena

Penktosios dienos rytas buvo saulėtas, tačiau labai greitai apsiniaukė, ir atvykus prie Senosios perkėlos jau pradėjo lyti. Lyti nenustojo praktiškai visą laiką, kol keliavome per Klaipėdą iki Palangos. Buvo akimirkų, kai lijo silpniau, bet vistiek lijo. Tačiau tą dieną jau važiavome labai mažai. Truputį po 12:00 pasiekėme Palangos tiltą, kur buvo mūsų kelionės finišas.

Pabaigai

Apibendrinant, tai kelionė buvo nuostabi. Manau, kad kitais metais norėsiu ją pakartoti. Nors buvo tikrai sunkių akimirkų, bet jas išgyvenęs dabar jaučiuosi stipresnis. Kai ankščiau pagalvodavau apie kokius nors žygius, galvodavau, ką reikėtų daryti jei bus blogas oras – gal neiti, gal atidėti… Dabar jau esu išgyvenęs viską – lietų, krušą… na, blogesnes sąlygas jau sunku ir įsivaizduoti, todėl jau nebelieka ir ko bijoti 🙂

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.