KILO kokteilis – pamąstymui apie valgymo įpročius

Categories Apžvalgos, AsmeniškumaiPosted on

product

Visada mąsčiau – kaip būtų gerai, jei kas nors sukurtų tokį maistą, kuris būtų be kalorijų, būtų nekenksmingas sveikatai ir užkimštų skrandį, taip, kad šis savo gurgimu bent kelias valandas neerzintų. Šiokį tokį antsvorį visuomet turiu, ir norėčiau jį sumažinti iki minimumo, tačiau suvalgomų kalorijų kiekis neleidžia to padaryti.

Iš esmės antsvoris atsiranda dėl to, kad organizmas kalorijų gauna daugiau nei sunaudoja. Sportas ir kardio treniruotės savo rezultatą duoda, kalorijų sudegini daugiau, tačiau procesą norisi optimizuoti ir maisto srityje. Tuo labiau, kad sporto treneriai teigia, kad tinkama mityba sudaro ~80% sėkmės.

KILO kokteilis
Braškinis KILO kokteilis

Taigi ilgokai pasvarstęs išbandymui nusipirkau KILO kokteilį. Kokteilio esmė – mažai kalorijų pusryčiams ir vakarienei, t.y. vartodamas šį kokteilį vietoje įprasto pusryčiams ar vakarienei maisto, gauni ~ 90 kalorijų. Per pietus rekomenduojama suvartoti ~ 500 kalorijų ir per dieną dar galima du lengvus užkandžius ~100 kalorijų, ir tai yra apie 900~ kalorijų vietoje rekomenduojamų ~2500 vyrui arba ~1500 moteriai. Bet to, kad per pusryčius ir vakarienę gauni palyginus labai mažai kalorijų, gauni visokių labai svarbių vitaminų, skaidulų ir t.t. Taigi, gauni visko ko reikia, nekenki savo sveikatai, o prarandi tik kalorijas – kažko geriau ir norėti nereikia!

Kilo kokteilio išbandymas

Išbandymui nusipirkau du kokteilius – braškių ir šokolado skonio. Nekantraudamas išbandžiau jau pirmąjį vakarą. Šokoladinis pasirodė visai skanus. Prieš perkant labiausiai neramu buvo dėl to ar išgėrus stiklinę kokteilio dings alkio jausmas. Tai po pirmos stiklinės alkis šiek tiek sumažėjo. Sumažėjo iki tokio lygmens, kad kentėt buvo galima ir miegot ėjau nieko daugiau nevalgęs, bet šiokį tokį alkį jausdamas.

Ryte valgyt norėjau nerealiai, todėl nusprendžiau tą dieną kokteilio nevartoti. Kita diena mano darbotvarkėje buvo visiškai laisva, todėl pamėginau kilo kokteilį vartoti pagal visas rekomendacijas (per dieną du kokteiliai, du užkandžiai ir normalūs pietūs). Taigi diena praėjo be didesnių nesklandumų. Atsirandantį alkį užkimšdavau obuoliu ir viskas buvo gerai. Todėl jau kitą dieną eidamas į darbą, vietoje pusryčių drąsiai išgėriau rytinį kokteilį. Ir mano nuostabai, joks alkio jausmas iki pat pietų meto manęs neaplankė. Todėl visas kitas dienas kokteilį vartojau jau be baimės, ir pusryčiams ir vakarienei.

Geriant šį kokteilį sunkiausia buvo atsikratyti noro kažką kramtyti. Išgėrus stiklinę, alkio jausmas dingdavo, tačiau vistiek norėdavosi kažką įsidėti į burną, taip pat trūko ir šokio tokio sunkumo skrandyje, kaip kad būna pavalgius. Kitaip tariant, jaučiausi kaip rūkorius metęs rūkyti ir kramtantis kramtomą gumą su nikotinu – pasiilgęs ne tiek nikotino ir dūmo, kiek paties rūkymo proceso. Žinoma, tie visi keisti jausmai praėjo maždaug per savaitę ir vėliau jau buvo visai lengva gyventi tokiu mitybos planu.

Na, o dėl rezultatų, tai namuose neturiu tiksliai sveriančių svarstyklių, todėl kiek svorio nukrito pasakyti sunku (daugiau nei 5 kg), tačiau apimtys sumažėjo akivaizdžiai. Jeigu matavimo prietaisą pasirinktume diržą, o matavimo vienetą diržo skylutes, tai mano rezultatas 2, kas yra tikrai daug! Toks rezultatas tikrai labai džiugina, nes jis pasiektas per palyginti trumpą laiką ~20 dienų. Kilo kokteilis tikrai tinkamas pasirinkimas svorio metimui.

Taigi kitas mano žingsnis, nuo rudens, bus treniruoklių salė. Pažiūrėsim ką bus galima pasiekti iki pavasario.

Riebalų deginimas be kančių

Categories AsmeniškumaiPosted on

20120607_161405

Blogerio Petro Dargio tinklalapyje nemažai prikomentavau įraše apie nutukėlių kančias. Pamaniau, kad iš tų mano komentarų visai neblogas įrašas gautųsi, tai ir su jumis pasidalinsiu savo mintimis.

Žodžiu, nemažą savo gyvenimo dalį turėjau šiek tiek antsvorio. Na, gal kaip vaikinui ir ne per didelis svoris buvo, bet man pačiam atrodė daug, todėl dažnai vis mėgindavau žiūrėt ką valgau, valgyt mažiau ar nevalgyt vakarais. Tokiu būdu svoris nukrisdavo daugiausia 5 kg, bet paskui per savaitę kitą vėl viskas sugrįždavo. Sugrįždavo, nes toks maisto ribojimas buvo labai kankinantis, o valios per daug irgi neturėjau.

Save tvarkyt pradėjau nuo šių metų pradžios (lyg ir nebuvo tai naujametinis pažadas sau) ir per pakankamai neilgą laiką, nesunkiai, be didelių kančių numečiau pakankamai nemažą kiekį svorio.

O mano dienotvarkė tokia būdavo: Ryte keldavausi 5:15 (nes toli iki darbo važiuot) pusryčiams suvalgydavau kelis sumuštinius (nebuvo svarbu ką valgydavau pusryčiams). Pietums, apie 11:30, stengdavausi valgyti daugiau vištienos, daržovių… na, labiau rinkausi baltyminį maistą. Ir jokių saldumynų!

Grįžęs iš darbo iš karto lėkdavau į sporto klubą, kur sportavau pagal asmeninę programą. Pasportavęs į namus grįždavau apie 20:00. Nors ir daug laiko nuo pietų būdavo praėję, o besportuojant alkis šiek tiek jausdavosi, bet grįžus į namus valgyt jau nelabai norėdavosi, todėl suvalgydavau tik kokį obuolį ar apelsiną ir ne už ilgo eidavau miegot. Todėl net nebūdavo laiko pasireikšti alkiui vakare, o didžiausia bėda juk ir yra prisivalgymas vakarais.

Į sporto klubą eidavau 3-5 kartus per savaitę ir dar 2 kartus per savaitę lankiau pramoginių šokių pamokas. Pradėjus kirst svoriu motyvacija tik didėjo, todėl kiekvieną dieną su didžiausiu nekantrumu laukdavau darbo pabaigos, kai galėsiu lėkt sportuot.  Tokiu tempu gyvenau tris mėnesius ir numečiau per juos apie 15 kg. O po tų trijų mėnesių taip intensyviai daugiau nesportuoju, bet laikiausi išmoktų valgymo pamokų:

  • Nevalgyti vakare;
  • Valgyti baltyminį maistą;
  • Saldumynams NE!

Jokių kančių nebuvo tada, jų nėra ir dabar, o svoris po truputį ir toliau krenta – maždaug po 0,5 kg į mėnesį. Beje užmiršau paminėt dar tai, kad sportuojant, po kokio mėnesio, kartą į savaitę „padarydavau nuodėmę“ ir suvalgydavau ką nors „nesveiko“ (picą, lazaniją…), bet ir tada ir dabar kūnas į tai jau nebereaguoja, kilogramai nebeauga.

Dabar pamatęs gatvėje žmogų su viršsvoriu mintyse jaučiu jam gailestį, gal net pasišlykštėjimą, tačiau tą patį jausdavau ir sau, kai pats storas buvau… Gal toks superkraštutinis nusistatymas prieš antsvorį ir suteikė man tokį didelį kiekį motyvacijos, kad sugebėjau viską pakeist.

Visa esmė tame, kad vien tik žiūrint ką ir kaip valgai nieko nepakeisi, būtina ir sportuot, būtina laisvalaikį aktyviai leist. Ir niekada netikėsiu tais žmonėmis, kurie sako: „O man gerai kaip yra“, „Aš patinku sau toks koks esu“… Taip kalba tik tie, kurie pasidavė ir neberanda savyje motyvacijos pasikeist. O jos rast tikrai verta, nes dabar mąstau visai kitaip, turiu daugiau pasitikėjimo savimi, esu daug laimingesnis, energingesnis… Kadangi pačiam buvo sunku tą pradėt, todėl žinau ir tai, kad jei galėjau aš, tai galite ir JŪS!