Pastarąją savaitę vaikštau kasdien, ir nesvarbu, kuri savaitės diena, ir kiek šalčio rodo termometras. Į darbą nuvažiuoju troleibusu, tačiau po darbo į namus 5-6km einu pėsčiomis. Įdomu kodėl?
Read more „Lympo – programėlė, kuri privers vaikščioti”Žyma: Žygis
100 km žygis pajūriu #2
Gegužės mėnuo atėjo taip greitai, kad net nepastebėjau, o su geguže ir lauktas 100 km žygis. Nors pernai eidamas nemaniau, kad jį kartosiu, bet šiemet labai norėjosi sugrįžti į pajūrį.
Šventoji
Į Šventąją vėl keliavau vienas. Nors keliauti planavom iš Vilnius su draugu, pasikeitus planams į Šventąją jis atvyko iš Kauno, vakarop. Kambarį nakvynei vėl nuomojausi kaip ir pernai, pas Jolantą, todėl ji mane vėl pasitiko prie stoties ir nuvežė iki buto. Gal apie valandą pasikalbėjus kaip seniems draugams ji išvyko, o aš išėjau apžiūrėti metus nematyto miestelio.
Akivaizdžių pasikeitimų per metus čia neįvyko. Pernai remonto laukę nameliai ir toliau jo laukia, kur ne kur vietinis „verslininkas” kažką remontuoja ruošdamasis naujam sezonui ir pan.
Bevaikštinėjant po Šventąją sulaukiau ir atvykstančio bendražygio D. Jam pasidėjus daiktus bute, ėjome toliau tyrinėti miestelio.
Pernai su kolege mėginome surasti priėjimą prie Šventosios švyturio, tik tada mus nepavyko. Šiemet kažkuriame laikraštyje mačiau, kažkokį straipsnį apie tą švyturį. Straipsnyje buvo nuotraukų darytų įlipus į jį, todėl panorau pamėginti surasti jį ir šį kartą.
Su D. bandėme prie švyturio prieiti iš kitos pusės ir keliuką radome. Tačiau švyturys buvo aptvertas. Paklausus vietinio gyventojo ar įlipti į švyturį galima, jis informavo, kad ne, ir kad žurnalistai į jį buvo įlipę tik per atvirų durų dieną, kuri vyko pasaulinio švyturių savaitgalio proga.
Visą dieną Šventojoje oras keitėsi dažnai – tai apniukdavo, tau saulė išlįsdavo, tai lynoti pradėdavo. O vakare bevaikštant lijo ištisai. Tas šiek tiek neramino, nes sinoptikai šeštadieniui ir sekmadieniui prastą orą prognozavo. Read more „100 km žygis pajūriu #2”
Pavasarinis pasivaikščiojimas ir kiniški batai
Pasiruošimą žygiui papildžiau pasivaikščiojimu. Iš esmės turėjau du tikslus – išbandyti naujus žygiui nusipirktus batus, na ir pažiūrėti kiek pajėgios bus kojos po žiemos.
Kraujo donorystė Nr.: 13
Velniškas kraujo donavimų skaičius pasiektas, ir jaučiuosi velniškai gerai! Darbe paskutinės kelios savaitės buvo laibai intensyvios ir jaučiausi labai išsekęs. Tikėjausi, kad po donavimo išsekimas tik padidės, bet atvirkščiai – nuotaika pagerėjo. Tikriausiai, organizme suaktyvėjo visokie procesai, todėl ir pats pasijutau aktyvesnis.
Tai vat, o kraujo nuvarvint šiandien su Mantu atėjome dviese – nesiseka jam kompanijos, paskutiniu metu, surinkti. Manau reikėtų jam apie marketingą pasiskaityti, ar kažką tokio, nes visai nebemoka žmonių įtikinti. Kai aš atvykau, Mantas jau buvo pabaigęs pildyti anketą. Baisiai norėjo pasigirti, komandiruote Paryžiuje, todėl savo atsišviestų nepanaudojo, o aš panaudojau – labai geras laiko taupymo būdas!
Donorai šiuo metu labai suaktyvėję – buvo ir mums atėjus ir išeinant pilna buvo. Gal todėl nei sausainių prie arbatos, nei kažko labai įdomaus dovanų lentynose nėra, na tik knygos, todėl prigriebiau klasiką – Ernesto Hemingvėjaus „Kam skambina varpai”. Bus proga paskaityt popierinę knygą, nes jau kuris laikas skaitau tik elektronines. Labai gaila, kad jau kuris laikas nėra bilietų į kiną, panašu, kad greitai jų ir nepasirodys. Bet knygų yra tikrai gerų buvo: Balio sruogos „Dvievų miškas”, Oskaro Vaildo „Doriano Grėjaus portretas”… O mums, aktyviems donoristams, dar ir iš slaptos spintelės ir enciklopedijų pasiūlė.
Hemoglobino karas šį sykį baigėsi lygiosiomis – 151. Todėl labai nustebau, kad Mantas apie tai įrašo neparašė ir nepasigyrė, nes girtis tai jau jis mėgsta. Beje, padariau įdomią išvadą apie tai kodėl pas jį venos plonos ir kraujas lėtai bėga. Jis minėjo, kad negeria alkoholio, o alkoholis kraujagysles juk praplečia! tai vat, jam niekas kraujagyslių nepraplečia, todėl jos ir siauros, aš kai kartais išgeriu, tai man jokių problemų dėl to nekyla.
Tai tiek, daugiau nieko įdomaus kaip ir neįvyko. Kita donacija bus gegužės mėnesį, iš karto po 100 km žygio Lietuvos pajūriu. Pasigirkit kas kartu eisit? o gal norite kartu nueiti kraujo duoti? Rašykit komentaruose!
Artėjantis 100 kilometrų žygis pajūriu ir naujas iššūkis…
Šį pavasarį eidamas paskutiniuosius savo žygio pajūriu kilometrus keikiausi ir mintyse kartojau, kad daugiau į jokius panašius žygius gyvenime neisiu. Tačiau pūslėms ant pėdų užgijus ir praėjus kojų skausmams pradėjau dėliotis kitų metų žygio planus. Ir kuo tas žygis arčiau tuo didesnis entuziazmas viduje verda. O jį dar labiau sustiprino žygio organizatoriaus TrenkTuro sukurtas įvykis facebooke ir trumpas filmukas su praėjusio žygio įspūdžiais:
Filmuko pabaiga atskleidžia būsimo žygio datą – 2016.05.14 ir šokią tokią naujieną – žygeiviams-naujokams bus galima pasirinkti 25 km ilgio žygį. Manau, tai padidins žygeivių skaičių. O ir šiaip, kai kurie žmonės iš mano aplinkos išklausę mano įspūdžius, šiuo žygiu susidomėjo ir kitais metais taip pat bandys jį įveikti.
Tai va, toks sugrįžimas mintimis į žygį vis verčia prisiminti tuos nueitus ir, svarbiausia, nenueitus kilometrus. Kitais metais TIKRAI nueisiu tuos 71 jau įveiktus ir papildomai dar 29.
Pasiruošimą kitų metų žygiui, jau galima sakyti pradėjau ir pasimokęs iš savo klaidų, jau žinau ką kitais metais darysiu kitaip:
- Žygyje labai svarbu tinkama avalynė, ir žinau ką reiškia einant sušlapti kojas. Todėl dabar ieškau patikimų, vandeniui atsparių batų. Beje kojinės taip pat svarbu reikės įsigyti žygiui tinkamas.
- Šiemet nuvylė kojų raumenys, todėl jau dabar juos stiprinu sporto klube bėgiodamas ir atlikdamas pratimus treniruokliuose.
- Iki žygio likus keliems mėnesiams reikės daugiau dėmesio skirti vaikščiojimui ir bent kartą į savaitę nueiti bent po ~50km.
- Manau būtų naudinga žygyje turėti amino rūgščių tablečių, teoriškai turėtų pamaitint raumenis ir taip sumažinti kojų nuovargį.
- Tuos žudančius ~5 km nuo Girulių bunkerio iki Melnragės, manau reiks nueit ne paplūdimiu, o dviračių taku, kaip kad tai padarė kai kurie žygeiviai šiais metais. Šioks toks žygio pasilengvinimas, bet ne sukčiavimas.
- Nežinau kodėl, bet einant vidury atkarpų nesustodavau pailsėt (sustodavau tik pasiekęs tarpinį punktą). Vis dėto dabar sustojimų reikės pasidaryti daugiau.
Jei kas nors užklydote į šį įrašą ir turit kokį patarimą – numeskit jį komentaruose.
100 km žygis Lietuvos pajūriu
Apie antrą žygį Lietuvos pajūriu skaitykite čia.
Man labai patinka vaikščioti, visur kur tik galiu, jei nėra per daug toli ir turiu pakankamai laiko einu pėsčiomis. Tačiau jokiame rimtesniame žygyje iki šiol nebuvo tekę dalyvauti. Vaikystėje būdamas jaunuoju Šauliu, apmokymų metu, Rukloje nuėjau ~20 km ir po metų, taip pat apmokymų metu Lietuvos pasienyje su Baltarusija ~25 km. Tai buvo didžiausi oficialūs mano žygiai. Pirmajam nebuvau pasiruošęs, todėl batai pritrynė daug pūslių ir pusę žygio ėjau sukąstais dantimis, bet raginimams parvežti autobusu nepasidaviau ir visą atstumą įveikiau. Antrajam žygiui jau buvau geriau pasiruošęs, todėl jį įveikiau be pūslių.
Apie 100 km žygį Lietuvos pajūriu (Šventoji-Nida) sužinojau darbe. Vienas kolega yra ne kartą įveikęs visą atstumą ir šį kartą jau buvo nebe dalyvis, o vienas iš organizatorių. Jis mums, susidomėjusiems, pridalino įvairių patarimų kaip geriau pasiruošti žygiui, ką pasiimti ir t.t. Pradėjęs svajoti apie žygį planavau nusipirkti ėjimo batus, patogią kuprinę, termo drabužius. Tačiau artėjant žygiui, šiuos dalykus po vieną iš savo norų sąrašo vis išbraukdavau kol galiausiai nusprendžiau, kad žygiui tiks paprasti bėgimo batai, mano kasdienė kuprinė ir drabužiai. Read more „100 km žygis Lietuvos pajūriu”